Aš raginu jus visus, skirti šiam blog'ui laiko, gerai susimastyti ir padėti, kad tai pasikeistų.
Užmerk akis, įsivaizduok savo gyvenimą, draugus ir šeimą. Tiesiog kelias minutes įsivaizduok.
Tu jautiesi vienišas(-a), jauti kad nieko nėra šalia tavęs,kad niekas tau negalėtų padėti. Diena yra bloga, kažkas turi nutikti labai blogo KIEKVIENĄ DIENĄ. Ar tai būtų konfliktas su draugu,geriausiu draugu ,šeima arba su savimi, kiekviena diena atrodo kaip sunkiausia kova. Kova, atsikelti iš lovos ir susidurti akis į akį su pasauliu. Bet viena diena, nesvarbu ar tai yra šiandien, rytoj, ar po penkių metų yra diena kuri pakeis viską. Tu grįžai iš mokyklos ir tu esi vienas(-a) namuose. Tyla yra triukšmingesnė už tave ir tavo jausmus. Tu įeini į savo kambarį ir atsigulį į lovą. Galvoji apie dieną, kokia jį buvo siaubinga. Galvoji apie tai kaip tave baisiai pavadino,ar kas nors ką pasakė. Tau jau bloga nuo to. Tu galvoji - Kodėl aš vis dar čia? Tu įsivaizduoji save išeidamas iš pasaulio,galvoji kaip žmonės reaguotu jeigu jie sužinotų, kad tu dingai. Jeigu ir esi pajuokos objektas, ar esi labai drovus(-i) ir gali atrodyt užimtas(-a), ar panikuoji dėl savo svorio,pakraipos ar kokia nors kita kova dėl kurios tu kenti, ir kuriomis paaugliai susirungia kiekvieną dieną, tu žinai, kad to pakęsti daugiau nebegali. Savo netikra šypsena,ir suvaidintu juoku - toli nenueisi. Tu išlipi iš lovos, esi liūdnas(-a) ir taip pat labai piktas(-a). Tu nori, kad kiti suprastu tave, ir tu nori padaryti kažką tokio, kad tave visi prisimintų ir gailėtusi visko ką blogo tau yra pasakę. Tu nori mirti,nes žinai jei to nepadarysi, tai niekada ir nesibaigs. Tu pasiduodi. Tu nori prigerti, perdozuot, pasikart. Tau baisu, tau labai baisu. Bet tu žinai , kad jau atėjo laikas. Tu išsitrauki iš spintelės dėžutę vaistų ir pasiėmi lapą popieriaus ir tušinuką. Tu rašai tėvams atsiprašymą ,už tai ką dabar padarysi,tu rašai draugams ir sakai jiems, kad tie dalykai kurie jiems atrodė juokingi ,tave skaudino ir tai yra vienintelis dalykas kuris tave lyg nustūmė nuo auksčiausio kalno. Tada rašai visiems žmonėms kurie tau niekada nedavė progos,ir tai tave "išjungė". Tau nesuteikė galimybės ,tave menkino ,niekino. Tu nemini vardų, bet žinai kas jie tokie, ir JIE žino kokie jie. Tu jiems rašai ir nori, kad tai perskaitę kentėtų ir jaustų tą skausmą kaip tu jauti. Tu užbaigi laišką ir įdedi į voką, matai jame ašaras įsisunkusias laiške. Nuo to tu pradedi verkti daugiau. Tai tikrovė,tai vyksta. Tu atidarai tablečių dežutę, išbarstai jas,ir net neabejoji ir nelauki,tu jas visas užgeri. Tau ima svaigti galva. Ir tu susivoki - tu mirsi. Tu būsi tas vaikas kuris miršta ir palieka visą savo miestą,rajoną šoke. Tu verki vis smarkiau ir daugiau galvodamas(-a) apie šeimą,tu gailiesi, ir galvoji ar gerai pasielgei, bet tu miršti. Viskas ko kadaisie siekei nyksta. Tu pradedi rėkti ir šauktis pagalbos,tu nori kad tavo mama būtų šalia, laikytų tave už rankos,bet jos čia nėra. Tu rėki ir nori ,kad tave kažkas išgirstų, bet niekas neišgirdo ,ir neišgirs. Tu nukrenti ant grindų ir prarandi sąmonę. Tu mirei. Tavo mama grįžta namo ir pamato savo vaikelį gulintį ant žemės - negyvą. Tu kątik nužudei ją viduj. Ji surėkia ir nedelsdama skambina 112, vos gaudydama kvapą, ji verkia kaip nenormali, bet jos ašaros tavęs nesugrąžins, nes tu miręs(-usi). Mokykla praneša apie tavo mirtį ir tai palieka visus tavo draugus šoke. Jie prarado mokinį(-ę), draugą(-ę), klasioką(-ę). Jie visąlaika prisimins tave,jie verkia,jie gailisi, kad niekada neišsiuntė žinutės kuri galėjo išsaugoti tau gyvybę. Tavo šeima suįra. Tavo tėtis dirba viršvalandžius, kad nebūtų namuose,kur tu išnykai. Tavo mama prarado darbą, bet jai nerūpi,nes ji prarado savo vaiką,kas yra svarbiau už bet ką. Tavo facebook profilis, kuris dar vis yra, užpildytas užuojautomis. Bet tu neesi ten ,ir to nematai. Tu neesi ten,ir nematai kam tu rūpi. Juokinga,kai tu miršti ,žmonės suklusta. Gaila,kad jie tau nedavė šanso būti kokiu esi ištikrūjų kai buvai gyvas(-a),viskas būtų buvę kitaip ,jei jie nebūtų tyčiojęsi, jeigu jie būtų davę tau progą. VISKAS pasikeistų.
Tikiuos nuoširdžiai skaitėt,nes įdėjau daug darbo. Susimąstykit.
Užmerk akis, įsivaizduok savo gyvenimą, draugus ir šeimą. Tiesiog kelias minutes įsivaizduok.
Tu jautiesi vienišas(-a), jauti kad nieko nėra šalia tavęs,kad niekas tau negalėtų padėti. Diena yra bloga, kažkas turi nutikti labai blogo KIEKVIENĄ DIENĄ. Ar tai būtų konfliktas su draugu,geriausiu draugu ,šeima arba su savimi, kiekviena diena atrodo kaip sunkiausia kova. Kova, atsikelti iš lovos ir susidurti akis į akį su pasauliu. Bet viena diena, nesvarbu ar tai yra šiandien, rytoj, ar po penkių metų yra diena kuri pakeis viską. Tu grįžai iš mokyklos ir tu esi vienas(-a) namuose. Tyla yra triukšmingesnė už tave ir tavo jausmus. Tu įeini į savo kambarį ir atsigulį į lovą. Galvoji apie dieną, kokia jį buvo siaubinga. Galvoji apie tai kaip tave baisiai pavadino,ar kas nors ką pasakė. Tau jau bloga nuo to. Tu galvoji - Kodėl aš vis dar čia? Tu įsivaizduoji save išeidamas iš pasaulio,galvoji kaip žmonės reaguotu jeigu jie sužinotų, kad tu dingai. Jeigu ir esi pajuokos objektas, ar esi labai drovus(-i) ir gali atrodyt užimtas(-a), ar panikuoji dėl savo svorio,pakraipos ar kokia nors kita kova dėl kurios tu kenti, ir kuriomis paaugliai susirungia kiekvieną dieną, tu žinai, kad to pakęsti daugiau nebegali. Savo netikra šypsena,ir suvaidintu juoku - toli nenueisi. Tu išlipi iš lovos, esi liūdnas(-a) ir taip pat labai piktas(-a). Tu nori, kad kiti suprastu tave, ir tu nori padaryti kažką tokio, kad tave visi prisimintų ir gailėtusi visko ką blogo tau yra pasakę. Tu nori mirti,nes žinai jei to nepadarysi, tai niekada ir nesibaigs. Tu pasiduodi. Tu nori prigerti, perdozuot, pasikart. Tau baisu, tau labai baisu. Bet tu žinai , kad jau atėjo laikas. Tu išsitrauki iš spintelės dėžutę vaistų ir pasiėmi lapą popieriaus ir tušinuką. Tu rašai tėvams atsiprašymą ,už tai ką dabar padarysi,tu rašai draugams ir sakai jiems, kad tie dalykai kurie jiems atrodė juokingi ,tave skaudino ir tai yra vienintelis dalykas kuris tave lyg nustūmė nuo auksčiausio kalno. Tada rašai visiems žmonėms kurie tau niekada nedavė progos,ir tai tave "išjungė". Tau nesuteikė galimybės ,tave menkino ,niekino. Tu nemini vardų, bet žinai kas jie tokie, ir JIE žino kokie jie. Tu jiems rašai ir nori, kad tai perskaitę kentėtų ir jaustų tą skausmą kaip tu jauti. Tu užbaigi laišką ir įdedi į voką, matai jame ašaras įsisunkusias laiške. Nuo to tu pradedi verkti daugiau. Tai tikrovė,tai vyksta. Tu atidarai tablečių dežutę, išbarstai jas,ir net neabejoji ir nelauki,tu jas visas užgeri. Tau ima svaigti galva. Ir tu susivoki - tu mirsi. Tu būsi tas vaikas kuris miršta ir palieka visą savo miestą,rajoną šoke. Tu verki vis smarkiau ir daugiau galvodamas(-a) apie šeimą,tu gailiesi, ir galvoji ar gerai pasielgei, bet tu miršti. Viskas ko kadaisie siekei nyksta. Tu pradedi rėkti ir šauktis pagalbos,tu nori kad tavo mama būtų šalia, laikytų tave už rankos,bet jos čia nėra. Tu rėki ir nori ,kad tave kažkas išgirstų, bet niekas neišgirdo ,ir neišgirs. Tu nukrenti ant grindų ir prarandi sąmonę. Tu mirei. Tavo mama grįžta namo ir pamato savo vaikelį gulintį ant žemės - negyvą. Tu kątik nužudei ją viduj. Ji surėkia ir nedelsdama skambina 112, vos gaudydama kvapą, ji verkia kaip nenormali, bet jos ašaros tavęs nesugrąžins, nes tu miręs(-usi). Mokykla praneša apie tavo mirtį ir tai palieka visus tavo draugus šoke. Jie prarado mokinį(-ę), draugą(-ę), klasioką(-ę). Jie visąlaika prisimins tave,jie verkia,jie gailisi, kad niekada neišsiuntė žinutės kuri galėjo išsaugoti tau gyvybę. Tavo šeima suįra. Tavo tėtis dirba viršvalandžius, kad nebūtų namuose,kur tu išnykai. Tavo mama prarado darbą, bet jai nerūpi,nes ji prarado savo vaiką,kas yra svarbiau už bet ką. Tavo facebook profilis, kuris dar vis yra, užpildytas užuojautomis. Bet tu neesi ten ,ir to nematai. Tu neesi ten,ir nematai kam tu rūpi. Juokinga,kai tu miršti ,žmonės suklusta. Gaila,kad jie tau nedavė šanso būti kokiu esi ištikrūjų kai buvai gyvas(-a),viskas būtų buvę kitaip ,jei jie nebūtų tyčiojęsi, jeigu jie būtų davę tau progą. VISKAS pasikeistų.
Tikiuos nuoširdžiai skaitėt,nes įdėjau daug darbo. Susimąstykit.
