Vaikystės poetas

Sveiki!
esu labai geros nuotaikos,nes yra taip nuostabu gauti šitiek dėmesio iš jūsų ir tik jūsų,mielieji, dėl to rašau antrą blogą vėl,ir net nereikia laukti mėnesio! Kaip aš jau ankstesniame bloge rašiau,kad labai vaikystėj mėgau rašyti ir buvau tiesiog kaip koks vaikystės poetas,pamaniau, būtų visai įdomu pasidalinti su jumis keliais eilėraščiais kuriuos rašiau būdamas dar tik pirmokėlis...:

Ruduo
Pakilo vėjas,rūkas jau baisus.
Gal koks uraganas,tas išdidus chuliganas?
Gal tik lietus prasidėjo?
Gal čia vagys vaikštinėjo?
Oi,baisu,baisu. Viskas prasidėjo
Pakils baisios audros.Kas gi čia bus?
Gal tik velnias atriedėjo ir sudegins mus visus?
O, kad Dievas mums padėtų, greitąją iškviestų.
Nežinau,kas bus toliau,bet labai labai bijau.

MėnulisLeidžiasi saulė,ateina mėnulis.
Mėnulis turi daug žvaidždžių,
kaip tūkstantį Dievo akių.
Mėnulis šviesus ir šviečia jam dangus.
Visi jau miega,tik zylutei nesimiega.
Upeliukas sučiurleno ir zylutė sukikeno,
o medeliai užsigavę sušnareno...

Žiemos laukimas
Sninga labai toli
kažkur žemės pakrašty.
Tai girdisi many,mano geroj širdy.
Kur tu gyveni? Gal labai labai toli?
Jau nebesirodai manoj širdy.
Gal tik susirgai? Jautiesi gal blogai?
Kodėl tu taip ilgai žinios neparašai?
Gal visai tu pražuvai?
Man tikrai labai blogai kai tu išskridai.

Gėlytė
Gėlytė, tai tokia maža saulytė.
Ji tokia raudona ir graži.
Tokia saulės nuspalvota,
ji tikrai neišgalvota..

Vat, smagu prisiminti kaip aš tada rašiau, taip keista, kad viską čia rašau, ir atrodo dar man ,kad visus eilėraščius kūriau dar vakar... Tai šiandien tiek! Ačiū, dar kartą,kad skaitot tai tikrai daug ką reiškia man. Niekada nesitikėjau kad tai kažkam patiks...

Ignas

Šitą seną nuotrauką kai pamačiau, iškart į galvą šovė mintis- Darbas žmogų puošia. :)